2015 m. sausio 21 d., trečiadienis

'šunys loja - karavanas eina'

          Kuris laikas kaip domiuosi Lietuvos respublikos ekonomika, verslo subtilybėmis. Nors nesu didžiulė mėgėja televizijos, tačiau yra tam tikros laidos, kurios mane domina, viena iš jų - Andriaus Tapino "Pinigų karta". Šis žurnalistas mane žavi savo subtiliu humoro jausmu ir įvairiais pastebėjimais savo socialinio tinklapio paskyroje, su mielu noru įsigyčiau jo knygą, kadangi šio žmogaus mintys man priimtinos įdomios, pamokančios ir vertos publikuoti. Tačiau paskutinioji jo kuriama ir vedama  laida šiek tiek nuvylė.

          Nežinau kuo labiau stebėtis, ar gerbiamu Tapinu, ar Monika Šalčiūte. Yra labai netaktiška ir absurdiška į laidą kviestis žmogų, kuris neturi logiškų sąsajų su laidos tematika. Kita vertus, dar absurdiškiau kai žmogus, visai nenusimanantis apie ekonomiką, sutinka savo noru dalyvauti laidoje, nagrinėjančioje šio mokslo aspektus. Žinoma, merginos atsakymai apie pelno ir pajamų skirtumus bei panašumus stebino ir kartu kėlė juoką, kadangi pusės vartojamų žodžių nesuprato nei laidos vedėjas, nei žiūrovai, nei turbūt pati mergina, kuri juos vartojo. Nagrinėdama euro infliaciją mergina taip pat klydo ir visiškai savo prognozių nesugebėjo argumentuoti. Tačiau kyla klausima: ar dėl viso to galima žmogų smerkti? Aš nesidomiu Monikos Šalčiūtės veikla, gyvenimu ir man nesuprantami jos sekėjai, kurie seka kiekvieną merginos žingsnį, kuri niekuo neišsiskiria iš kitų merginų, minančių sostinės ar kitų miestų šaligatvius. Nesmerkiu merginos žinių, tačiau man nesuvokiamas jos noras dalyvauti tokio tipo laidoje. Žmonės, reikškit savo nuomonę drąsiai, garsiai ir užtikrintai, tačiau tik tada, kai ji argumentuota, tiksli ir logiška.
          Informacijos sklaidos šaltiniai lūžta nuo dviejų pavardžių: Tapinas ir Šalčiūtė, vieni palaiko laidos vedėją, kiti - dalyvavusią merginą. Esu pašalinis asmuo ir neturiu teisės smerkti nei vieno, nei kito. Manau, jog Andrius Tapinas tokiu savo žingsniu norėjo parodyti Lietuvai, jog yra labai daug žmonių, kurie uždirba pinigus, gauna pajamas ir pelną, tačiau neskiria šių dviejų sąvokų. O galbūt gerbiamas žurnalistas tiesiog norėjo pakelti savo laidos reitingus? Kaip jau minėjau, nesmerkiu nei vieno.
          Savo įrašu siekiu atkreipti žmonių dėmesį ir priversti  susimąstyti ir nekalbėti dalykų, apie kuriuos nieko nenusimanote. Žinote, čia lygiai tas pats, jei aš su malonumu sutikčiau dalyvauti laidose apie automobilius, žvejybą ar medžioklę. Neturėčiau šia tematika ko pasakyti. Todėl nei draugų kompanijoje, nei viešai niekada nenagrinėju šių temų.

          Smerkti, komentuoti ir piktintis galime visi. Tačiau kita vertus, pacituosiu vieno komentatoriaus išsakytus žodžius: šunys loja - karavanas eina. Bet kokiu atveju ši situacija suteikė šiems dviems žmonėms tik dar daugiau populiarumo.

2015 m. sausio 16 d., penktadienis

aš veikiu, veik ir tu

Visi yra puikūs finansininkai, kai reikia aptarti įžengimo į euro zoną pradžią, visi puikūs ekonomistai, nustatant naujos valiutos pasekmes mūsų valstybei. Net žmonės, visiškai neturintis išsilavinimo puikiai žino kuo žalingas šis Lietuvos žingsnis kelerių metų ekonominiam vystymuisi. Bjauru klausytis absurdiškų, neargumentuotų ir visiškai nelogiškų bei nepagrįstų žodžio kratinių, kuriuos žmonės vadina savo nuomone. Skųstis ir rodyti nepasitenkinimą gali visi, tačiau ar nuo to pakils valstybės ekonomika? Ar dėl to sumažės tokios  problemos kaip nedarbas, emigracija? Žmonės, prašydami paramos iš valstybės, pirmiausia pagalvokit ar esate to nusipelnę? Iš valstybės parama priklauso tik tam piliečiui, kuris kažką davė jai. Viskas sukasi ratu, tai grįžtamasis ryšys.

Dažnai susiduriu su ta problema, jog daugiausiai kalba žmonės, kurie nieko neveikia. Ir be apgailėtino skundimosi dabartine padėtimi, neturi kur išlieti savo jėgų. Kodėl mums toks svarbus valiutos pasikeitimas? Kur dingo tokios problemos kaip įvykiai Ukrainoje, teroro išpuoliai Prancūzijoje? Daugelis žmonių neserga svetimomis ligomis, tačiau tik laiko klausimas, kada mes, Lietuva, galime visu tuo susirgti. Tačiau gal visgi keičiant valiutą į rublį, būtų daugiau teigiamų atsiliepimų?

Mano mintys per daug padrikos, aš pikta ir nebegaliu klausytis žmonių, kupinų paniekos, agresijos, nepasitenkinimo ir blogos nuotaikos. Nejaugi taip sunku įsikalti į savo mažas galveles, jog niekas už mus padaryta nebus. Norint tobulinti, vystyti ir gerinti gyvenimą, reikia veikti.
AŠ VEIKIU, VEIK IR TU ! Dirbu, tobulėju ir stengiuosi būti ateitimi.


2014 m. spalio 1 d., trečiadienis

šeima yra šeima

Kai buvau paauglė, nuolat vengiau tėvų patarimų, jų moralų. Man priimtinesnė buvo draugų ir kitų bendraamžių kompanija. Tačiau aš suaugau. Ir vis dažniau pajuntu, jog ateina metas, kai jaučiuosi sutrikusi, silpna, pažeidžiama ir nežinau kur eiti, ką pasirinkti ir kur dėtis. Tokiomis akimirkomis tenoriu grįžti namo, įsisukti į šiltą pledą padėti galvą mamai ant kelių ir justi jos švelnių rankų prisilietimus prie plaukų. Visa tai lyg ranka nuima visas abejones, širdies skausmą ir bejėgiškumą. Nes šeima yra šeima. Ir man jos niekas nepakeis.

2014 m. liepos 4 d., penktadienis

kairė/dešinė

Gyvenimas vieną dieną ima ir pakiša mums koją. O gal specialiai priverčia abejoti mūsų pasirinkimu? Aš nežinau kokio velnio visa tai, tačiau aš sutrikusi. Pasirinkau. Bet klausimas: ar gerai pasirinkau? Taip, aš galiu viską keisti. Bet kitas klausimas: ar verta keisti? Kai buvau maža, vienintelis pasirinkimas buvo: valgyti šokoladinius ar karamelinius ledus? O dabar.. Dabar aš sprendžiu tai, kas lems mano visą ateitį, gyvenimą. Ir aš nebežinau. Nebežinau ar gerai pasirinkau. Žinau, jog negerai. Nemažai paaukojau.. Ir dėl ko? Dėl to, kad kažkas man trenktų per veidą. Jau nebeskaičiuoju kelintas žmogus mane nuvylė. Ai, bet kam tai svarbu, aš gi visiems anksčiau ar vėliau pabostu. Praeis. Parėksiu, paverksiu, pasišypsosiu dirbtinai ir praeis. Visada praeina. Bet nežinau kada. Nežinau jau nieko. Ir bijau kažką spręsti. Labai bijau. Bijau taip, kad net verkti norisi. Bijau nuvilti. Ir nežinau kodėl to bijau, nes kažkodėl manęs nuvilti jau niekas nebebijo. Kam bijoti to, kas kasdien kartojasi?

Eik velniop, pasauli.
 Stovėsiu kryžkelėj ir verksiu.
Verksiu taip, kaip tu dar nematei.

2014 m. birželio 21 d., šeštadienis

y

Paradoksalu, jog mes ieškome to, ko neturime ir niekada neturėsim, užuot ieškoję to, ką įmanoma pasiekti...