Kai buvau paauglė, nuolat vengiau tėvų patarimų, jų moralų. Man priimtinesnė buvo draugų ir kitų bendraamžių kompanija. Tačiau aš suaugau. Ir vis dažniau pajuntu, jog ateina metas, kai jaučiuosi sutrikusi, silpna, pažeidžiama ir nežinau kur eiti, ką pasirinkti ir kur dėtis. Tokiomis akimirkomis tenoriu grįžti namo, įsisukti į šiltą pledą padėti galvą mamai ant kelių ir justi jos švelnių rankų prisilietimus prie plaukų. Visa tai lyg ranka nuima visas abejones, širdies skausmą ir bejėgiškumą. Nes šeima yra šeima. Ir man jos niekas nepakeis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą