taip neturėjo būti....

Nežinau kas neteisingesni, žmonės ar likimas. Kažkodėl laimingiausi kenčia labiausiai, o gal jie tiesiog baudžiami už tai, kad daug dirbo ir gavo svajonę, dėl kurios stengėsi? Ir mes dažnai sakome, kad gyvenimas ilgas ir daugelis dalykų mums prieš akis, bet iš tiesų negali žinoti kas bus rytoj, kas pasipainios tavo kely, o gal tiksliau kieno kely pasipainiosi tu. Mes nė nesusimąstome, kad šiandien sutikto žmogaus, su kuriuo juokiamės, džiūgaujam, galbūt pykstamės, rytoj galim nė nepamatyt. Kas turi tokias garantijas? Niekas.
Vieną dieną mes džiaugiamės, kitą jau verkiam, vieną dieną švenčiam, kitą - degam žvakes. Gyvenimas per trumpas, kad dienas leistume veltui, pyktumėmės su artimaisiais ir plauktume pasroviui. Nes likimas yra absurdiškas, jis žaidžia žmonių gyvenimais, bandydamas priversti suklupti ar net išnykti.
TAIP NETURĖJO BŪTI.
Mes smerkiame kitus žmones, menkindami jų asmenybę ir manydami, kad esame viršesni. Tačiau nėra nustatytų normų ir visi mes lygūs. Koks skirtumas kokias klaidas  kas daro, bet mes visi esame kažkam draugai, vaikai, mylimieji, klasiokai, giminaičiai, kaimynai. Ir gerbdami save, privalom gerbti visus.


Šlykščiai jaučiuosi, nes tam tikri įvykiai sukrečia ir kelia gailestį. Tik dabar suvokiu, kad aš dažnai sakydama: 'gyvenu blogai', nė nesuvokiu kaip gerai gyvenu, kiek daug turiu ir nevertinu man teikiamo laiko. Nes mūsų gyvenimai per trumpi. 

ir tikrai taip neturėjo būti...