///

Kokie mes visi mandri ir kieti, kai reikia pakritikuoti kitų poelgius, elgesį ir klaidas. Aplamai, mes visi mokame moralizuoti, mokyti, aiškinti kaip reikia gyventi ar kaip reikėjo pasielgti, tačiau nereikia pamiršti, kad patys nesam tobulybės. Taip, yra nemažai klaidų, kurios tampa mirtinos, mes dažnai žaidžiame su likimu kaip su ugnimi, kol jis neapsikentęs mus sunaikina. Bet kodėl tada niekas neįsėda į kito batus ir neparodo pavyzdžio? Visi klysta ir visi yra verti pagarbos, gailesčio, užuojautos. Šlykštu, kai smerkiami žmonės, padarę klaidą, po kurios kenčia šimtai. Taip, aš neteisinu ir nesakau, kad tai buvo protingas poelgis.. Bet nepamirškime, kad kiekvienas gali suklupti ir neatsikelti. O po tokių dalykų niekas neguodžia, net ta sušikta užuojauta apie kurią aš tiek daug kalbu. Bet vis dėl to niekas neturi teisės teisti, nežinodami visų smulkmenų....

Bjauru ,kai mes linkime žmogui bjauriausio už jo padarytas klaidas. Bet kažkodėl visi elgtųsi visiškai kitaip, jei į tokią situaciją pakliūtų jų brolis, draugas, vaikas, ar tėvas. Mes visi per daug žiaurūs tiems, kurie nėra mūsų aplinkos žmonės... Keikit, mokykit, kaltinkit, linkėkit blogo. Bet kai patys suklupsit, nenustebkit, jei būsit paspirti ar apdrėbti purvu... Ir aš pažadu, jei jūsų nepaspirs kiti, paspirsiu aš..
ir aš vėl pasikartosiu... TAIP NETURĖJO BŪTI