Yra pasauly dalykų, kurių mums nelemta turėt. Yra žaidimų,
kurių nelemta laimėt. Yra svajonių, kurioms nelemta pildytis. Ir galų gale, yra
sekundžių, kai lemta žlugt.
Ateina toks gyvenimo etapas, kai įsijungia kažkoks režimais,
kai pasidaro vienodai. Suvoki, kad vakar svarbūs dalykai šiandien pasidarė
visai nesvarbūs, o banalybės ėmė reikšti kažką, kas anksčiau nevirpino nė
vienos mano kūno gyslelės. Aš keičiuosi. Kartais per vieną dieną imu ir
pasikeičiu, apsiverčia mano mąstymas, planai ir tikslai. Aš vis dar nepasiruošusi tam tikriems
dalykas, jaučiuosi per maža, per jauna ir aplamai, nesutverta tam, kas man
vakar buvo taip svarbu. Ir aplamai, kodėl aš suku galvą, galvoju, mąstau,
svajoju ir graužiu save dėl to, ko niekada neturėsiu? Gal per daug prisiskaičiau
Kamiu, tačiau imu tikėti lemtimi. Labai daug ką lemia Dievas ar kažkas, kas yra
stipriau už mus. Negalima teigti, jog kiekvienas savo laimės kalvis, nes kartais
visos aplinkybės ir išorinės jėgos pasidaro stipresnės už žmogiškus pojūčius.
Kartais visas pasaulis susijungia tam, kad kažkam sutrukdytų... Žmogui sutrukdytų. Gal aš per silpna
priešintis, gal aš per daug lengvai pasiduodu, tačiau aš viena. O vienas lauke
ne karys. Nesvarbu koks mano ginklas: tikėjimas, viltis, ambicijos,
kalašnikovas, pistoletas ar paprastas beržo pagalėlis. Viena aš niekas. Ir jau
pavargau viena stovėti audroje, nesėkmių sūkuryje ar tiesiog keliauti kliūčių
ruožu. Mes visuomet sakome, kad gyvenimas sunkus, tačiau palyginus su kuo? Kas yra
lengva? Taip, gyvenimas sunkus, tačiau
išlieka stipriausieji, gal kalbu kaip pirmykštis žmogus, tačiau išlieka
kiečiausi. Nors aš niekuomet nepriklausiau tai žmonių grupei. Turbūt todėl ir
palūžtu. Labanakt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą