ašmoksliukas?

Dvylikta klasė. Kokia ji? Iš tiesų jai ruošiausi visą vasarą, nes nuo pat birželio kaliau sau į galvą, jog artėja paskutiniai metai, kai minsiu mokyklos koridoriaus grindinį, gersiu arbatą mokyklos bufete ir rūbinėje stumdysiu pirmokus. Turbūt net po tokio savęs įtikinėjimo, prireikė nemažai laiko susivokti. Per rugsėjo pirmosios šventę visai nesigraudinau per direktoriaus žodžius, kuris mums linkėjo gerų metų, lengvų egzaminų ir kuo daugiau ambicijų. Sėdėdama salėje klausiausi jo žodžių ir tarsi galvoje plevėsavo mintys: gi tai ne man. Bet.. pala, pala, gi visi tie žodžiai adresuoti man, tačiau smegenys vis dar nespėjo orientuotis.

Praėjus dviems savaitėms, visiškai supratau: aš ketvirtokė. Nuo mažumės buvau atsakinga, viską apgalvojanti iki paskutinės smulkmenos, planuojanti ir niekuomet nenusižengianti nuo nustatytos tvarkos. Aš jau tiksliai žinau kokius egzaminus laikysiu, kur stosiu, kur noriu mokytis, kur mano svajonė. Visi kartoja, kad aš šaunuolė, bet gal kartais daug geriau nežinoti ko nori? Gi kaip bus, tada taip ir bus gerai, neteks šluostyt ašarų, jei nepasieksiu savo tikslų, neteks gražutis, jog kažko nepadariau. Kartais aš rimtai noriu plaukioti po pasaulį kaip kiti, nežinoti ko noriu, visai negalvoti apie ateitį ir nieko neplanuoti.

Visiškai atsiribojau nuo blaškančių dalykų. Suvokiu, jog yra dalykų, kurie tiesiog man neskirti, tad nenoriu be reikalo švaistyti laiko, minčių ir galų gale ašarų dėl to, ko niekuomet neturėsiu. Turbūt pirmą kartą žinau, kad tai man žiauriai svarbu, bet norėdama visko nesušikt, privalau atsitraukti. Tad turbūt dabar pasakysiu kaip beviltiška moksliukė, tačiau metu visus mane blaškančius dalykus ir atsiduodu mokslas. Vien tik tam, kad vasarą galėčiau pasakyti: padariau viską, kad pirštais liesčiau savo svajonę. Gero vakaro, smagaus penktadienio, gardaus vyno ir.. labanakt