2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

paradoksas: šalčiausias metų laikas atneša šilčiausias gyvenimo akimirkas


Žiema. Ilgiuosi jos. Kažkodėl būtent žiemą patiriu pačias geriausias akimirkas,  sutinku reikšmingiausius žmones ir jaučiuosi geriausiai. Man nusispjaut, jog eidama į mokyklą nušąlu nosiuką, man visiškai vienodai, jog kartais šaltis pakerta mano gerklę ar visą kūną.
Dievinu ką tik užkurto židinio kvapą, kepančių sviestinių sausainių dvelksmą, nes jis kažkodėl kitoks būna žiemą. Imu ilgėtis šalčio, ugg‘ų, snaigių ant savo veido. Imu ilgėtis visų žiemiškų pojūčių, žiemos savaitgalių, kai su baltos kavos puodeliu rankose, pro langą stebiu praeivius, kai įsisupusi į šiltą megztuką skaitau gerą knygą ar kai tiesiog virtuvėje kepu meduolius.
Laukiu gruodžio, laukiu sniego, laukiu šalčio dvelksmo ir laukiu visų šiltų akimirkų, kurias suteikia šalčiausias metų laikotarpis. 

O šiandien.. ramus savaitgalis, atsigavimas po antros mokslų savaitės, su gera knyga, sviestiniais sausainiais ir šiltu pleduku. Gražaus savaitgalio

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą