Kartais mus supa kvailiai ir mes nuolatos eidami gyvenimo keliu suklumpam. Kartais mus kaltina tuo, ko nepadarėm ar kontroliuoja gyvenimą. Apskritai, mes taip dažnai susimaunam ir paleidžiame savo sėkmę vėjais, jog grįžę namo ir atsisėdę į minkštutį fotelį, įsijungiam muzikinį kanalą ir verkdami keikiame gyvenimą, bet iš esmės mes ir esame tas gyvenimas. Gali nutikti vienas vienintelis nutikimas ir mes jau nekenčiame savęs, savo kvailumo ar kitų ypatybių.
Aš tarp jūsų. Tokia pati nevykėlė ir silpnavalė kaip jūs, tokia pati naivi ir pažeidžiama, trokštanti iš savęs tiek daug, jog kartais tai atrodo graudžiai juokinga. Aš tokia pat nevykėlė kaip ir jūs visi. Viskas pasaulis pilnas nevykėlių, kurie bando vaidinti tokius, kokiais niekada nebus, kurie iš gyvenimo trokšta to, ko nėra užsitarnavę ir galų gale mes visi stumiama nuo savęs tai, kas mus brangina, o trokštame kažkokių mažų, nieko nevertų dalykų.
Kaip viena sušikta diena viską keičia, mano galva pilna minčių, pirštai tiesiog patys bėgioja po klaviatūrą ir beria beprasmius žodžius. Vienintelis mano galvoje esantis žodis – BEVILTIŠKI. Aš, tu, jie, jos, mes visi. Kartais būname beviltiški ir dėl to nuolat kaltiname kitus.
Ir aš dažnai sakau, kad man px, bet realiai man niekada taip nebūna, man kartais rūpi visi ir visados, aš rūpinuosi kodėl kiti liūdni, kodėl jie nesišypso. bet man nusipjaut, jog mano liūdnas veidas niekam nerūpi. Aš niekada nebūsiu visiškai viskam abejinga. Bet džiaugiuosi dėl to, nes bent jau nesu akmuo. Kuriam px. Ant visko. Ir visų. C‘mon, einam į lauką
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą