ašcunamis

Aš nesuprantu kodėl ir už ką man taip. Iš vis, kritus aš šiandien kažkokia, klausausi rusiško popso, valgau užvakar keptus meduolius ir geriu kakavą ar kažkokį į ją panašų birzgalą. Mldc aš esu, atseit mat po 6h nebevalgau. Sėdžiu sau ant lovos su Vasariu, kuris visiškai nepasiduoda mano kerams ir visiškai lėvai skaitosi, pala, kas sakė, kad tai žiauriai įdomi knyga? Gal aš per daug pavargusi ar šiaip lieva, kas suprasčiau to kūrinio prasmingumą. Bet ne šiandien man tokie dalykai, nes akys per daug pavargusios, o kojos net nebedaneša iki virtuvės, tad kaip sraigė slankioju laiptais.

Kažkokia kritus aš, gal ir jūs, nežinau.

Bet imu tolt. Nuo visko ir visų, ir pirmą kartą gyvenime rimtai susimasčiau, kad pati nesuvokiu ko noriu, tai man per gerai, tai per blogai, tai aš abejinga viskam, tai man rūpi kiekvienas pasaulio šudukas. Atsibust? Pažadinkit, nes jaučiuosi kaip iš kitos planetos. Gal aš keičiuosi?  Bet aš visuomet keičiausi, bet dabartinė mano progresija mane ima gąsdinti, pirmą kartą gyvenime man taip px ant tų, kurie man dangų žada, man nusispjaut ant tų vertybių, kurios prieš pusmetį man buvo svarbiausios ir galų gale aš nebemoku vertint. Visko. Kažkada smerkiau tuos, kurie turi viską, bet to visko nevertina, bet tokia tampu ir aš. Regis dabar turiu viską, bet spjaunu į tai ir reikalauju dar kažko, bet esmė tame, kad nežinau ko man reikia iki pilnos laimės, ko noriu ir kiek tai man kainuos. Nesvarbu, kad man, nes nebijau nudegt, bet labiausiai bijau nudegint kitus. 

Aš visuomet sakau, kad iš manęs neverta  nieko tikėtis, neverta manim pasitikėt, dėti viltis ar kažkokias iliuzijas, nes aš moku viską sugriaut. Kaip cunamis. Man užtenka nedaug, bet kai susideda į vieną dieną viskas: per saldi rytinė kava, bjauri kiosko pardavėja, neskanios bulvytės picerijoj, pikta fizikė, blogas oras ar per kartus dūmas ir tada aš pratrūkstu. Sudaužau kažkieno viltis, svajones, pasitikėjimą, draugiškumą ir galų gale pagarbą. Ir atsakau, kad jei ne šiandien, tai ryt bus toks cunamis ir kažkam jis lemtingas...