Šiandien jaučiuosi sumautai. Aš stumiu nuo savęs tuos, kurie nori man padėti, kartoju, jog tai mano reikalai, nors visiškai nežinau kaip elgtis. Aš nenoriu pripažinti, kad pralaimiu ir nieko nebeturiu, bet apsimetu, kad man puikiai sekasi. Aš nevėkšla, kuri nemoka kitiems patarinėti, kuri nori dangaus, nors jai skirtas šliaužiojimas žeme. Ir kaip nekęsdavau tų, kurie primesdavo tai, kuo nėra, stumdavo visus nuo savęs, vaidindami, jog jiems nereikia nieko, o aš tapau lygiai tokia pat, stumiu visus nuo savęs, nors jaučiuosi sumautai vieniša ir nereikalinga. Gal man taip lemta.
Aš tik visas jėgas dedu į tai, ko niekad neturėsiu ir nepasieksiu, bet niekaip sau to neįkalu į galvą. Man baisu, kad imu tapti viena iš tų, kurių nekęsdavau.
Ir tai dėl to, jog niekaip nesugebu savęs suimti į rankas ir liautis svajojusi apie tai, ko nebus.
noriu žiemos, noriu sniego, noriu visko
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą