kartais būna taip blogai, jog net ima juokas

Aš bijau pelių, vorų, kirminų, aukščio, tamsos, kraujo, bet labiausiai bijau prarast man brangius žmones. Aš aplamai labai greitai prisirišu prie kitų, turbūt net per greitai, dėl to man visuomet sunku išsiskirti su kitais, nors ir ne ilgam .Velniškai bijau, jog mano draugams, šeimai, artimiesiems nutiks kas nors blogo, jog jiems kas nors nepasiseks, juos kas nors įskaudins ar tiesiog suteiks neigiamų emocijų.
Gal aš per daug linkusi analizuoti ne tik savo mintis, bet ir kitų poelgius, tad niekados ilgai nepykstu ir nelaikau pagiežos užantyje. Visuomet vadovaujuosi principu: jei tau taip geriau - tebūnie. Jei tau gariau be manęs - bėk, jei tau geriau, kai žinai, jog skaudini mane - skaudink, jei tau geriau žinant, jog aš tavęs pasiilgstu - šypsokis iš mano naivumo, jog aš  vis dar tikiuosi. Kai myli žmogų ir laikai jį brangiu, leidi viską, kartais net per daug, bet čia jau kitų bėda, jei nemoka tinkamai naudotis mano gerumu, švelnumu ir tiesiog nemoka suvokti, jog kartą įskaudinus, to švelnumo galima nebesulaukti. Taip, aš gera su tais, su kuriais tokia noriu būti ir tais, kurie manau jog to verti, tačiau net ir aš apsigaunu. Esu stipri,sąžininga, teisinga, bet velniškai naivi. Mane lengva apgaut, įskaudint, įgaut mano pasitikėjimą, lengvą mane ir praspirti ar nuvilti. Mane gyvenime yra nuvylę šimtai žmonių, įskaudinę gal dar daugiau, tad vien dėl to verta viską apskaičiuoti, įtariai laikyti žmogų šalia savęs, o tik įsitikinus, jog jis patikimas - įsileisti arčiau. Tačiau kaip bebūtų gaila, nesu jokio žmogaus prisileidus labai arti, nemoku visiškai pasitikėti, atsiverti, šypsotis kai man linksma ar verkt, kai kažkas nepasiseka. Aš velniškai gera aktorė, vaidinu geriau už tas melodramų aktoriūkštes, moku nuslėpti liūdesį tikrai geriau nei jos, tačiau tokiais atvejais mes visi oskarų vertos garsenybės. Aš nežinau kodėl, bet niekad gyvenime nesijaučiau, jog mano namai tokie tušti, vėsūs, nejaukūs. Tai todėl, jog pati jaučiuosi čia svetima, bet ne vien čia, visur. Dėl ko? Nes viskas byra į šipulius. Ir aš nespėju griuvėsių kurti iš naujo, nes jau pavargau ir nežinau ar išties verta visa tai daryti. Kodėl aš turiu saugot tai, kas turėtų būti svarbu ir kitiems? Tai savanaudiška? Kvaila? Naivu? Nesąžininga? Aš per daug kartų nusivyliau ir bijau būti nuvilta ir vėl. Tačiau kaip bebūtų gaila, aš vis tiek tau pasakysiu: jei tau taip geriau - tebūnie - skaudink, nuvilk, atimk, juokis. Bet niekad atsigręžęs nesakyk, jog grįžčiau.
ate