pavasaris

Nebeatsimenu kada paskutinį kartą rašiau normalų postą, turbūt dėl to, jog pastaruoju metu mano gyvenime vyravo dvejopa būsena: arba labai laiminga, arba labai nelaiminga. Kvailas ir laba ryškus kontrastas, tačiau ši diena kitokia. Pavasaris, nors tik kalendorinis, tačiau vis šioks toks žiburys tunelio gale. Ta proga palinkėsiu, ne vien tik sau, bet ir kietiems, valios, laiko, šypsenų ir kuo daugiau šiltų akimirkų. Nes bet kokiu metų laiku būna šalta tik tiems, kurie neturi šiltų prisiminimų.
Šaltas, žvarbus ir drėgnas pavasaris, turbūt ne veltui praeivių nuotaikos taipogi tokios pat. Kiekvienas žmogus turi savų bėdų, galvos skausmų ir problemų. Pavasaris man visuomet asocijuodavosi su kažkuo šilto, gero, tyro, švelnaus ir raminančio, tačiau mano gyvenime to rasti šiuo metu neįmanoma, nors iš tiesų ramiai aš niekuomet negyvenu.
Laikas bėga labai greitai, atrodo taip nesenai kepiau kalėdinius meduolius ir prie nukrauto stalo, kėliau šampano taurę, linkėdama laimingų naujųjų. Štai ir pavasaris, kuris bus itin įtemptas ir sunku, nes artėja naujas gyvenimo etapas. Esu labai pavargusi, ne vien nuo mokslų, bet ir aplinkinių žmonių. Aš nemėgstu nuvilti kitus žmones, tačiau pačiai nusivilti dar bjauriau. Jau pavargau, kad viskas pasaulyje taip laikina, trumpa ir niekuomet negali būti užtikrintas, kad atsikėlus ryte, šalia rasi vis dar tuos pačius, mylimus ir mylinčius žmones. Aš per greitai ir per daug prisirišu prie aplinkinių. Tokiomis akimirkomis visada prisimenu vienos knygos citatą: "Kiti skaudžiai išgyvena išsiskyrimus, tačiau tave jie žudo." Taip, žudo, žlugdo, smukdo ir visaip kitaip murkdo žemyn. Tačiau aš visada atsikeldavau, atsikelsiu ir šį kartą, nors pirmą kartą buvau itin nuoširdi, atvira ir pirma karta gyvenime didžiuojuosi savimi, kad pagaliau paminiau savo kvailus principus.
Saliut, pavasaris. Tebunie jis būna ramus. Ir tegu gyvenimas man nebesiunčia laikinų dalykų.