o gravitacijos šešėliai vis dar tyliai melodijas groja
vėl bandydami išgrūst mus iš erdviosios halės
gal Tu nekęsi manęs ir niekad nepriimsi ant kelių,
nesakysi kodėl
bet bijosi, kad sėdėdama ant bokšto,
basom kojom aš mojuosiu praeiviams.
ir neteisiu tavęs, nebijok
neprašysiu likti
nesakysiu tavo vardo kreipinio
aš net neliesiu tavo plaukų
nežiūrėsiu. tik
bėgsiu namo šildyt tau pieno,
kurio lašai paliks pėdsakus ant spintelės.
aš jį šildysiu tas kas vakarą, paskaninsiu jį medumi ir paliksiu
šalia židinio, jog grįžęs paryčiais jį išgertum
tai kas, kad negrįši
tai kas, kad aš kasryt jį išpilsiu
bet aš prisiekiau
pažadėjau ir vis tai tęsiu
aš rūpinsiuos tavimi iki galo
neprašydama atsako
ir medaus salstelėjimo
aš išliksiu viena.
kaip ir pieno pėdsakai ant spintelės
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą