Pirma pavasario diena. Kvepianti vėsa. Ir išmarginta balų.
Nemanau, jog ji buvo kažkuo ypatinga. Aš kiekvieno mėnesio pirmą dieną, tikėdavausi, kad man tas mėnuo bus geras, galbūt, net sėkmingas. Tačiau šis kovas išimtis. Nieko nesitikiu ir nieko neprašau. Nes turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime ateina ta stadija, kai ant visko būna konkrečiai nusispjaut.
Aš neskaičiuoju dienų iki atostogų, neskaičiuoju savaičių iki vasaros, tuo labiau negalvoju apie teisių išlaikymą ar artėjančias progas. Mano gyvenimas sustojo, arba aš net nežinodama spaudžiu stabdžio pedalą. Kam? Kad galėčiau atsipūsti. Sudėlioti visus gyvenimo aspektus į tam tikras vietas. Neverta skubėti, tuo labiau kažko tikėtis, nes jau pasimokiau, kad svajodama ir skraidydama padebesiais – skaudžiai krisiu. Ačiū, užtenka veidu arti žemę. Nesuskaičiuoju kartų, kiek kritau. Ir šiam pavasariui mano pažadas tik vienas – mesiu. Viską velniop.
Gero pirmo pavasario vakaro.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą