Sakoma, kad ką lengvai randi, greit pameti, bet iš tiesų negaliu pasakyt, kad radau tai lengvai. Bet iš dalies nėra skirtumo, kai nesaugai - pameti, o šiuo atveju aš nesaugojau. Nesakau, kad save kaltinu. Iš dalies net nežinau ar man tai yra svarbu, bet turbūt, jei nebūtų svarbu, nesėdėčiau juodam grūze. Man patinka, kai kažkas mane keičia, nuolat prikaišioja mano blogybes, bandydamas pakeist manyje tai, kas nusistovėjo jau senokai. Ir baisiausia, kad nesipriešinu tiems pokyčiams. Esu pasižadėjus milijoną dalykų, kuriuos tikrai kažkada ištesėsiu. Tik vieno niekad neįveiksiu – savo principų.
Tas paviršutiniškas rūpestis ir geri žodžiai man glosto širdį. Tačiau visad jaučiu kaltę. Kaltę, kad visko nepasakau ir turiu paslapčių, kurios nėra tokios jau baisios, tačiau.. nenoriu kristi to žmogaus akyse, kuris apie mane galvoja gerai, kartais net per daug gerai, kuris manimi tiki ir galbūt net brangina.
Keista, bet po tiek laiko jau galiu drąsiai sakyti, kad dabar man nusispjaut. Turbūt prieš metus ar dvejus, nenustygčiau vietoje. Bet regis mano abejingumo levelis su kiekviena diena vis auga. Ir kaip jau sakiau, nekenčiu, kai bandydami parodyti savo galią, žmonės ima ir dingsta, norėdami man įkrėst proto, jog viena aš nulis. Bet gal aš ir nulis, bet užtat nulis, su principais ir šiokiu tokiu protu ir tikslais.
IGNORAS ON.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą