Būna žiemų, kai vietoj sniego lyja,
būna vakarų, kai balose žiba stiklai.
O aš tardama tavo vardą nebyliai,
stebiu krauju pasruvusį mėnulį.
Lipdama prisiminimų pakopa,
neprašysiu sugrąžinti kas buvo.
Ir laidodama prisiminimų knygas,
slėpsiu žaidas, kurias iki šiol gelia naktimis.
Tu negalvok, kad man lengva, pabudus ryte,
suvokiu, kad širdis pilna, o rankos tuščios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą