Visiems nuolatos kartojau, kad mes geriausios. Viena kitą suprantam be žodžių. Ir kai ji nakvodavo pas mane, ar aš pas ją, prapliurpdavom visą naktį, nepaisant to, kad matydavomės kiekvieną dieną. Mes dalindavomės viskuo: drabužiais, aksesuarais, knygomis. Viskuo. Ir daugelis vaikinų klausdavo ar mes ne sesės, ir kažkada aš sakiau, kad atiduočiau viską, kad turėčiau tokią sesę kaip ji. Be baimės viena kitą vadinome geriausiomis draugėmis. Jos paslaptis pirmoji sužinodavau aš, o maniškes - ji. Atrodė, kad aš be jos - ne aš, o ji be manęs - ne ji.
Bet regis tas statusas 'geriausios draugės' nyksta ne dienom, o valandom. Aš niekada nemaniau, kad žmogus, kurį vadinau, ir vis dar vadinu drauge, galėtų man į akis meluoti. Nė baisiausiam sapne nesapnavau, kad jos paslaptis sužinosiu nebe pirmoji, o paskutinė.
Ir kas jai nuo skruostų valė ašaras, kai visi buvo atsukę nugaras? Kas jai patarinėjo? Kas labiau už ją jaudinosi, kai ji eidavo į svarbius susitikimus? Kas blet ją palaikė?
Aš nemaniau, kad ji drįs mane palikti ant ledo, drįs pasakyt, kad jos draugai - jau nebe mano draugai.
Ahujiel, aš ant ledo, aš visiškai nebesvarbi ir nereikalinga. Tebūnie,bet mano širdis rami, nes ne aš pakišu koją tai, kurios dėka išgyvenau nuostabiausias akimirkas. Tegu ji mane apkalba, už nugaros išvadina visokiais žodžiais, bet man ji vis tiek buvo geriausia.
Ir tiesa ta, kad draugų neišskiria nei laikas, nei atstumas.Draugus išskiria kiti draugai..
fuck, žiauriai lievas jausmas, kai tiek padedi žmogui, būni su juo, o vėliau jis elgiasi lyg niekur nieko..ir atsuka nugarą..
AtsakytiPanaikinti