Man nepatinka niurzgėt, jog pasaulis sumautas, man nepatinka pykt ant viso pasaulio, bet sori, kitaip negaliu.
Ir nefaina kai užplūsta depresovos mintys, bet tiesiog man viskas griūna ant galvos, jaučiuosi gavus kai šlapiu skuduru per veidą.
Ir jaučiu kaip slenka mano dienos, aš tiesiog egzistuoju ir laukiu, kol viskas galutinai sugrius, ir jei nesugriuvo šiandien, gali sugriūt rytoj. Ir taip stumiu kiekvieną dieną. laukiu, bijau
Gyvenu beprotnamyje, mano pasaulis kažkoks sumautas, ir žinot, pradedu tikėt likimu.
Anksčiau bučiau sakius, jog kiekvienas pats savo laimės kalvis, bet atrodo, jog kai kurie dalykai iš anksto nulemti.
Ir aš priešinuosi likimui, noriu kažko daugiau, bet yra kažkokia nematoma siena, kuri mane stabdo.
Tai nepaaiškinama, bet jaučiuosi tarsi man nelemta turėt to, ko noriu, man nelemta džiaugtis.
Ir vadinkit mane pesimiste, bet aš NEBEGALIU.
Nebe ištversiu. Jau pradedu kažką statyt ir vėl kažkas viską sugriauna.
Ir po velnių, man šiandien šalta, ne vien šąla rankos, veidas, bet šalta ir širdutėj.
galėčiau nužudyt už porą dūmų.
nors ne, negalėčiau.
Skaitau ir juokiuosi, kokia aš vienoda, permečiau akimis dienoraštį, rašytą prieš metus, dar pačioje rudens pradžioje svaigau ir vis dar tikėjau, kad kažkiek į mano pusę sukasi laimė, bet greit suvokiau, jog ji ne man..
Šiandien aš lygiai tokia pati kaip prieš metus, trokštu iš pasaulio daug, o negaunu nė kruopelės to, ką gauna kiti. Žinoma, sakysit, kad reikia gyvenimą lyginti ne su tų, kurie turi daugiausią, o su tų, kurie turi mažiausiai, bet aš nemoku taip.
Nuolatos galvoju ką darau ne taip, kur klystu ir kokį žingsnį klaidingai žengiu. Bet kasdien suvokiu, kad tiesiog ne man gražūs ir šviesūs dalykai. Ne veltui man jau senai įstrigo tie žodžiai: jei būčiau namas, būčiau prakeiktas.. o aš jau imu tikėti, kad esu prakeikta... Niekaip nesuvokiu kodėl kiti, kurie nemoka vertint to ką turi vis sulaukia daugiau galimybių, daugiau progų, o aš... nieko. Jau nebemoku daugiau savęs nekęst ir kaltint dėl visų patirtų nuosmukių, aš kasdien vis smunku žemyn, nors išsijuosus sprendžiu kitų problemas, kai duchė visiem padedu, bet man nepadeda niekas... Tai sąžininga? Gal.. ir aš visai nesigrūzinu tiesiog šiaip... filosofuoju kuo kiti geresni už mane. Dauguma pameta ir nevertina to, ką aš vertinčiau kaip aukso gabalą, dauguma stumia nuo savęs tuos, kuriuos aš branginčiau. Ir kai iškyla klausimas kuo jie geresni nei aš, atsakymas trumpas ir aiškus: viskuo.
Nes aš lieva.
Ir aš nusišausiu jei ta istorija kartosis ir vėl, rimtai šneku, antrą kartą to nepakelsiu..
Žinok visiškai tave suprantu. Ir žinau tą jausmą, kai viskas kartojasi per naujo, kai viskas griūna ir griūna, kai atrodo jau kažkiek geriau ir būna vėl ta pati velniava, ir kai ko nors reikia, kad būtų šalia, nėra, nors tu būni visada kai to reikia. Bet, kad ir kaip būtų, žinau, kad ištversi. Laikykis : ) (hug)
AtsakytiPanaikinti